Šiandien Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną švenčiantis Kvietinių kaimas prie Minijos per trumpą laiką tapo viena iš didžiausių Vakarų Lietuvos archeologinių sensacijų, prikausčiusių ir praeities tyrinėtojų, ir visuomenės dėmesį.

Visiškai greta jau kone pamiršto, valstybės saugomo Kvietinių pilkapyno pavyko aptikti naujų bronzos amžiaus palaidojimų su išlikusiais pomirtiniais žmonių indais bei visišku netikėtumu tapusią neolito gyvenvietę.

„Tai yra savotiška sensacija. Šiais laikais aptikti naujų, mokslui nežinomų pilkapių, akmens amžiaus klajoklių gyvenvietę Vakarų Lietuvoje yra labai retas reiškinys. Galima teigti, kad šio krašto istorija pasipildė labai vertinga informacija, unikaliais radiniais, kurie tik per stebuk­lą išliko nesuniokoti iki mūsų laikų“, – teigė archeologas dr. Gintautas Zabiela.

Mokslininkai naujai rastame pilkapyne aptiko mažiausiai kelis degintinius, pilkapiams priskiriamus iki 2,5 tūkst. metų senumo kapus ir palyginti gerai išsilaikiusias to paties laikotarpio urnas.

2014-ųjų rudenį rasta urna pateko į rūpestingas restauratorių rankas.
2014-ųjų rudenį rasta urna pateko į rūpestingas restauratorių rankas.
Kvietiniai
Archeologiniai tyrinėjimai Kvietinių miestelyje

Pasitelkė net policiją

Tai, kad Kvietinių kaimo aplinka prie senųjų kapinaičių yra mistinė ir ypatinga, vietiniai gyventojai suprato dar tarpukariu. Vaizdingoje Minijos dešiniojo kranto terasoje žmonės arė, atliko kitus ūkio darbus ir rasdavo labai keistų daiktų.
Anuomet kasant bulviarūsius buvo randama lipdytų molio urnų su sudegintų mirusiųjų palaikais. Vėliau dirbant žemę buvo aptinkama smulkių lipdytos keramikos šukių ir degintinių kaulų fragmentų. Minijos upės pakrantėje vietiniai rasdavo ir akmeninių kirvukų su skylėmis.
Prieš 80 metų vietos žmonės mistiškus žemių kauburėlius prie Minijos vadino Šv. Roko kapais. Esą juose stovėjusi šio šventojo vardu pavadinta bažnyčia.
„Gargždų mokykloje yra rinkinėlis akmeninių kirvukų ir kitų daiktų“, – rašoma smetonmečio mokslininkų ataskaitoje apie Kvietinių radinius. Tarpukario archeologai, istorikai labai susidomėjo Kvietinių radiniais. Jie ėmėsi visų žygių, kad itin vertingas priešistorės paminklas būtų išsaugotas.
Mat ūkininkai nekreipė dėmesio į raginimus nebekasinėti upės terasoje ties senosiomis kapinaitėmis ir bulviarūsius įrengti kitur. Buvo toliau ariama žemė, kastuvais ardomi pilkapiai, vietoje jų ar šalia jų įrengiant dideles duobes bulvėms laikyti.
Netekusi kantrybės anuometinė tarpukario Valstybės archeologijos komisija pasiskundė Kretingos apskrities, kuriai priklausė Kvietinių kaimas, viršininkui.
„Šis brangus mūsų senovei pažinti paminklas dar nėra iki šiol moksliškai ištirtas, o kad jis būtų tinkamai apsaugotas ir toliau jį naikinti pavojus pašalintas, Valstybės archeologijos komisija prašo Tamstą, pone Viršininke, pavesti atitinkamam administracijos organui, geriausia – policijai, kurios veikla ir darbo išdavomis Valstybės archeologijos komisija linkusi labiau pasitikėti, kad ji padarytų atitinkamų ir būtinų žygių“, – rašoma 1935 m. rašte dėl Kvietinių pilkapyno išsaugojimo.
Kaimo gyventojas Feliksas Brukauskas tada net turėjo rašyti pasižadėjimą, kad priešistorės kapai bus tinkamai prižiūrimi. Mat šis žmogus buvo įvardijamas kaip „kapinių turėtojas“. Beje, jis buvęs neraštingas, todėl pasižadėjimą už jį pasirašė kitas asmuo.
„Pasižadu neleisti kasinėjant mano žemėje ieškoti mokslo vertės daiktų ir kitiems asmenims, kurie neturi leidimo. Atsitiktinai bet kur rastas senienas ir praeities liekanas, jų nevalęs, netyrinėjęs, nedelsiant nusiųsti Valstybės archeologijos komisijai“, – tai tik keli iš septynių F. Brukausko pasirašytų pasižadėjimų.
Vėliau išžvalgius teritoriją aptikta apie 10 dabar miškelyje esančių pilkapių, o visas pilkapynas nuo 1972 m. paskelbtas archeologijos paminklu. Tiesa, iš pradžių – vietinės reikšmės, o nuo 1985 m. – jau valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.
Tik kas tuose pilkapiuose, iki šiol neaišku, nes jie nėra detaliai tyrinėti. Paslapčių skraistę atidengė pernai ir šiemet greta paminklo vykę archeologiniai kasinėjimai, pranokę net didžiausių optimistų lūkesčius.

Archeologų nuotr./Pilkapis, kuriame aptikta urna (Nuotraukos šaltinis: 15min.lt)

Mįslingoji urna

Galbūt dar ilgai Klaipėdos rajono priešistorės lobiai būtų glūdėję dabar ganomose Kvietinių kaimo Minijos terasos pievose, jei ne iš suskystintų gamtinių dujų terminalo Kuršių mariose pro pilkapyno pakraštį vykę dujotiekio vamzdyno tiesimo darbai. Kadangi statybininkai turėjo kasti žemę kultūros paveldo apsaugos zonoje, buvo privalomi žvalgomieji archeologiniai tyrimai.

Praėjusį rudenį archeologų komanda aptiko pirmąją bronzos amžiaus urną. Ji datuojama, kaip ir patys pilkapiai: I tūkstantmečio pr. Kr. antrąja puse.

„Atlikę keletą žvalgomųjų tyrimų radome visiškai naują, keliasdešimt metrų nuo žinomo pilkapyno nutolusį kapą. Žemės paviršiuje nebuvo nieko matyti, jokio kauburėlio, būdingo pilkapiams, tad jei ne dujotiekis, matyt, to pilkapio vietos niekada nebūtume sužinoję. Pradėję kasinėti supratome, kad būta apie 7 metrų skersmens pilkapio, kuris per šimtmečius dėl arimų ir kitokių žemės darbų sunyko. Liko tik lygi, kiek banguota pieva“, – pasakojo archeologas dr. G. Zabiela.

Lietuvių liaudies dainose, padavimuose apdainuoti ir milžinkapiais vadinami pilkapiai yra labai mįslingi archeologiniai paminklai. Mat jie pirmiausiai patekdavo į lobių ieškotojų akiratį: daugybė tiek Vakarų, tiek Rytų Lietuvos pilkapių dar XIX a. buvo iškasinėti, išdraskyti ir sunaikinti.

„Todėl ypatingai nustebome ir apsidžiaugėme, kai pilkapio centre, tarp ratu sudėtų akmenų radome molinę urną. Ir ne bet kokią, o arti pusės metro aukščio. Tokią urną rasti yra labai didelė sėkmė. Urnos viduje buvo sudeginto žmogaus kauliukai. Įkapių neaptikome, nes to laikotarpio laidojimo papročiai buvo tokie, kai nei papuošalų, nei ginklų į kapą nedėjo“, – tikino archeologas.

Molinis, kruopščiai nulipdytas indas buvo išimtas iš smėlio, tačiau transportuojant urną į Klaipėdą ji suskilinėjo, todėl dabar yra baigiama restauruoti ir konservuoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (MLIM).

Mokslininkai stebėjosi ir urnos dydžiu, ir tuo, kad pilkapyje ji buvo viena, mat paprastai tokiame laidojimo paminkle randami kelių žmonių palaikai.

Svarstoma, kad Kvietiniuose pirmojoje naujai aptikto pilkapio urnoje galėjo būti palaidotas sudegintas svarbus bendruomenės narys. Galbūt – senolis, nes prieš 2–2,5 tūkst. metų dar nebuvo genčių, jų vadų, galiojo kitokios nei gentiniu laikotarpiu hierarchinės taisyklės.

Be šios urnos, pernai archeologai aptiko dar kelis bronzos amžiaus kapus, tik sudegintų mirusiųjų kauleliai buvo suberti į specialiai iškastas duobutes.

Perrašė istoriją

Dar įdomesni ir vertingesni radiniai archeologų laukė šiemet: vasaros pradžioje aptikti nauji pilkapiams būdingi palaidojimai toje pačioje dujotiekio trasoje ir dar viena, tačiau ypatingai gerai išsilaikiusi urna kruopėta keramika.

Stebėtina, kaip molinis, trapus indas nebuvo sunaikintas, nes urna rasta vos 30 cm gylyje. Bet kokie žemės judinimo darbai, arimai būtų ją sudaužę. Juoba kai aplink urną archeologai rado keliolika tų pačių, smetonmečiu keiksnotų bulviarūsių pėdsakų.

Naujai aptikta urna dabar yra MLIM ir ją pavyko iškelti, transportuoti visiškai saugiai, tad restauratoriams lieka tik konservuoti unikalų radinį.

„Kai atvykome į pilkapyno vietą, urną teko iš smėlio traukti apie keturias valandas. Jos šiaip neištrauksi, nes nuo smėlio viduje spaudimo ji sutrupės, todėl reikėjo po fragmentą ją vietoje tvirtinti, aprišti, tepti specialiais chemikalais. Užtat dar didesnė nei pirmoji urna saugiai pasiekė Klaipėdą ir artimiausiu metu bus konservuojama. Pomirtinio indo viduje, smėlyje, jau matyti sudeginto žmogaus kauleliai“, – teigė MLIM restauratorės.

Dar įdomiau yra tai, kad šiemet rasta urna buvo net ne pilkapyje, o tarp jų.

„Aplink urną nebuvo jokio pilkapiams būdingo akmenų vainiko, savotiško akmeninio grindinio. Tad spėjame, kad urna užkasta tarp buvusių pilkapių. Rasti tokioje vietoje pomirtinį indą yra retenybė, nes archeologai anksčiau tirdavo pačius pilkapius, bet ne tai, kas tarp jų. Mums labai pasisekė. Aptikome dar kelis palaidojimus: duobutes su žmonių kauleliais“, – pasakojo šiųmečių archeologinių tyrimų Kvietinių pilkapyno vietoje vadovas dr. Rokas Vengalis.

Jis atskleidė ir intriguojančių faktų apie tai, kas tokie galėjo būti laidojami Kvietiniuose.

„Urnos turinys yra labai įdomus, nes galima prisiminti atskleistas paslaptis iš palaidojimų Kernavės archeologiniame komplekse. Jame buvo rasti kapai su palaikais ir urnose, ir duobutėse, ir net akmenų krūsnyse. Laikotarpis toks pat, kaip ir Kvietinių pilkapyne: I tūkstantmečio pr. Kr. antroji pusė. Tik Kernavėje buvo ne pilkapiai, o plokštiniai kapai. Nustatyta, kad į molines urnas dėdavo sudegintų vaikų palaikus. Duobutėse be urnų buvo laidojamos moterys, o po akmenų krūsnimis – vyrai. Taigi, labai įdomu, kas tokie buvo palaidoti abiejose rastose urnose Kvietiniuose“, – svarstė archeologas.

MLIM direktorius J. Genys teigė, kad Klaipėdoje Kvietinių urnos bus pirmieji ir vieninteliai to laikotarpio moliniai palaidojimo indai, priklausantys muziejui.

Nustebino klajokliai

Netikėtumai Kvietinių pilkapyno pievoje archeologams nesibaigė net aptikus naujus, pilkapiams būdingus palaidojimus su sveikomis urnomis: jie rado dar senesnį paminklą.

Sunaikintų pilkapių vietoje žemė atvėrė vėlyvojo neolito žmonių gyvenvietės frag­mentus. Paaiškėjo, kad ten prieš 5 tūkst. metų buvo apsistoję labai paslaptingi vadinamosios virvelinės keramikos kultūros žmonės.

„Surinkome nemažai virvelinės keramikos šukių ir kitų radinių. Svarbiausia, kad mums pasisekė rasti vienalytį kultūrinį akmens amžiaus sluoksnį, o tai – jau retas atvejis. Praėjusiame amžiuje buvo rasti akmeniniai kovos kirviai prie Minijos, šalia Kvietinių pilkapyno. Dabar aišku, kad jie galėjo patekti iš mūsų rastos gyvenvietės“, – teigė R. Vengalis.

Vienas geriausių Lietuvoje akmens amžiaus laikų žinovų, archeologas prof. Algirdas Girininkas atskleidė daugiau detalių, kodėl Kvietinių radinys yra neeilinis.

„Matote, virvelinės keramikos žmonės buvo labai įdomios kultūros. Jie atkeliavo į mūsų kraštus iš pietinių sričių Lenkijoje, Baltarusijoje. Tokie klajokliai, akmens amžiaus „čigonai“, kurie itin retai apsistodavo vienoje vietoje. Tad rasti jų gyvenvietę yra fantastiška. Jie lipdė puodus, kuriuos puošdavo virvelių įspaudais“, – pasakojo prof. A. Girininkas.

„Virvelininkų“ kultūros atstovai keliaudavo ten, kur buvo arba naudingųjų iškasenų, žaliavos, arba turtingos bendruomenės.

„Ir mainėsi, buvo prekijai. Kas juos privertė apsistoti prie Minijos upės Kvietiniuose, mįslė. Gal jie atplaukė į aukštupį iš pamario, gal kitaip atsidūrė. Gal juos viliojo šalia buvusi turtinga bendruomenė, kuri turėjo žvėrių kailių, kitų tais laikais vertintų dalykų“, – priešistorės niuansus dėstė mokslininkas.

Ištyrus magistralinio dujotiekio trasos aplinką rastieji pilkapiai rekonstruojami nebus, nes jie – jau sunaikinti, o pats dujotiekio vamzdis bus tiesiamas ten, kur ir suplanuota. Visgi archeologai linkę manyti, kad Minijos dešiniojo kranto terasa ties valstybės saugomu pilkapynu slepia dar ne vieną priešistorės paminklą, kurį galbūt tirs jau ateities kartos.

(Orginalus straipsnis publikuojamas adresu: http://gargzdai.lt/karsti-zilos-praeities-pedsakai-kvietiniuose)