Kvietinių senovės gyvenvietė ir pilkapynas

2015  m. Kvietinių pilkapyno apsaugos zonoje vykdyti detalieji archeologiniai tyrimai prieš atliekant magistralinio dujotiekio Klaipėda–Kuršėnai statybos darbus. Tyrimų būtinumas ir apimtys buvo grindžiami 2014 m. D. Kontrimo atliktų žvalgomųjų tyrimų duomenimis.

Tyrimų vieta yra Minijos slėnyje, dešiniajame krante esančioje terasoje. Terasa šiuo metu nuo Minijos upės nutolusi daugiau nei 200 m, tačiau praeityje upė galėjo tekėti ir arčiau jos.

Apibendrinant atliktų archeologinių tyrimų ir archeologinių kasinėjimų rezultatus, galima aiškiai išskirti 3 pagrindinius šioje vietoje užfiksuotus žmonių veiklos etapus:

1) XX a., 2)I tūkst. pr. Kr. degintiniai kapai, 3) akmens ir bronzos amžiaus gyvenvietės, 2000-2500 m. pr.Kr.

XX a. vykdyta veikla apsiriboja keliais epizodais – bulviarūsių kasimu, arimu. Labiausiai tirtas plotas ir nukentėjo nuo bulviarūsių, kurių šiame plote aptikta per 40. Visi jie koncentravosi vienoje vietoje, apie 50 m ilgio ruože. Bulviarūsiai buvo kasami Tarybiniais laikais, čia buvo laikomos bulvės.

2015 m. tyrimų metu aptikta 10 degintinių kapų. Rasti kapai koncentravosi centrinėje ir R tirto ploto dalyje. Visi kapai (kartu ir su aptiktais 2014 m.) sudaro 3 atskiras grupes.

Pirmoji kapų grupė buvo didžiausia, sudaryta iš 8 kapų. Kapai sudaro 13 m skersmens koncentraciją, su kuria sietini ir akmenų konstrukcijų fragmentai. Visi 8 kapai šioje grupėje išsidėstę nesistemingai, tarp jų buvo 3 kapai be urnų, 3 kapai urnose bei 2 suardyti kapai, identifikuoti pagal ryškesnes urnų šukių koncentracijas.

Aplink šiuos kapus aptikta ir daugiau nedidelių urnų šukių koncentracijų bei pavienių šukių, taip pat aptikti pavieniai žmonių degintiniai kaulai, o tai rodo, kad šioje kapų grupėje būta ir daugiau kapų, kurie tyrimų metu jau buvo sunaikinti.

Kape 5 aptikta urna buvo išlikusi prastai – sutrupėjusi į smulkius fragmentus. Kito kapo urna buvo išlikusi beveik idealiai – visa sveika ir tvirta, yra tik vienas išilginis skilimas šone. Urnos matmenys neįprastai dideli: angos skersmuo – 38,5 cm, dugno – 25 cm, aukštis – 41 cm. Urnos viduje rastos 42 keramikos šukės. Šukės buvo gana smulkios, visos jos bendrai svėrė 69 g. Šios šukės tikrai Nepriklauso urnai, tai šamoto priemaišomis liesinta virvelinė keramika, apie 2 tūkstančiais metų ankstyvesnė už kapą. Tarpusavyje šios šukės nesiklijuoja, jos ne nuo vieno indo. Įdomu tai, kad tokios keramikos visiškai neaptikta aplink urną esančiame kultūriniame sluoksnyje – vadinasi, ji negalėjo patekti į vidų kartu su aplinkiniu gruntu, juolab kad aplinkiniame grunte keramikos šukių tankumas buvo keliasdešimt kartų mažesnis. Tokios keramikos aptikta tik tirto ploto R dalyje, apie 50 m į R nuo šio kapo esančiame kultūriniame sluoksnyje. Sprendžiant pagal išvardytas aplinkybes, urnoje surinktas šukes greičiausiai reikėtų traktuoti kaip surinktas kitoje vietoje ir sudėtas į urną specialiai, ritualiniais tikslais,

Kiti kapai buvo įrengti paprastose duobutėse. Jie visi labai panašūs – kaulai išbarstyti plonu sluoksneliu maždaug 30×30 cm plotelyje. Įkapės šios grupės kapams nebūdingos – beveik visuose kapuose jų nebuvo aptikta.

Su šia kapų grupe aiškiai susijusios ir akmenų konstrukcijos, aptiktos tame pačiame areale. Šioje vietoje fiksuoti 62 akmenys ir dar 3 spėjamos akmenų vietos, išsiskiriančios kaip gelsvo smėlio duobutės juodo kultūrinio sluoksnio aplinkoje. Akmenys 20–70 cm dydžio, aiškių struktūrų nesudaro, dažniausiai aptikti nedidelėmis grupelėmis po kelis. Galima spėti, jog tai tik sudėtingesnių akmenų konstrukcijų išlikę fragmentai. Šios kapų grupės lokalizacija sutapo su gyvenvietės kultūrinio sluoksnio išplitimu.

Antroji kapų grupė taip pavadinta sąlyginai, kadangi ją sudarė tik pavienis kapas. Tai kapas, įrengtas paprastoje duobutėje, be įkapių ir dalinai suardytas vėlyvo perkasimo – bulviarūsio. Nuo artimiausių kapų trečioje grupėje šį kapą skyrė 13 m atstumas. Aplink šį kapą galėjo būti ir daugiau iki tyrimų jau suardytų kapų. Tai patvirtina dirvožemio sluoksnyje surinkti 53 g degintinių kaulų. Urnų šukių šio kapo aplinkoje neaptikta. Kapo aplinkoje taip pat neužfiksuota ir jokių akmenų konstrukcijų ar pavienių akmenų.

Trečioji kapų grupė sudaryta iš 3 kapų. Jai priklauso 3 kapai, vienas nuo kito nutolę per 5–6 m. Visi 3 kapai šioje grupėje buvo be urnų, vienas jų suardytas. Tai, kad šiai grupei galėjo priklausyti ir daugiau kapų, kurie iki tyrimų buvo jau sunaikinti, rodo dirvožemio sluoksnyje aptikti degintiniai kaulai. Visgi tokių radinių nebuvo daug – jų surinkta tik apie 40 g. Urnų šukių, akmenų konstrukcijų bei pavienių akmenų šios kapų grupės aplinkoje neaptikta. Šios grupės kapuose kaulai buvo paskleisti plačiau, 40–70 cm skersmens plotuose, taip pat tik plonu sluoksneliu. Viename kape aptikta įkapių – neidentifikuojamo geležinio dirbinio fragmentas ir nedidelio keraminio dubenėlio šukių. Antropologinė degintinių kaulų analizė parodė, kad kapuose laidota greičiausiai po vieną individą.

Kvietinių pilkapynas nuo 1972 m. paskelbtas archeologijos paminklu, o nuo 1985 m.– valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.

Pilkapyno teritorijos dalis dabar.

2015 m. rasta gerai išsiaikiusi didelė Urna.