Kvietinių senosios (maro) kapinaitės. Ištrauka iš Česlovo Leono Karecko knygos  „Uždegti laisvės žiburį norėjom“, kurioje Antanas Stalmokas (būdamas dar 17-metis) dalijasi savo įspūdžiais  apie kelionę 1939 metais, vasaros atostogų metu į Kvietinių senąsias (maro) kapinaites.

(Antanas Stalmokas, 1920–1946 m. LLA, narys, kovojęs už Lietuvos laisvę. Išduotas, kankintas ir sušaudytas Vilniuje, KGB rūmuose. Gargždų miesto garbės piliečio vardas suteiktas 2018 m.)

IŠTRAUKA: „…Kad atostogų dienos būtų įdomesnės, įvairesnės, nutarėme šiandieną kur nors su dviračiais išvažiuoti pasivažinėti. Po ilgų ginčų nusprendėme nukeliauti į Kvietinių kaimą ir aplankyti apleistas, neprižiūrimas maro laikų kapinaites.

Nepakartojamo grožio Minijos slėniuose pavasarį ir vasarą, artėjant vakarui, suskamba nuostabaus grožio lakštingalų suokimas, sudėtingi, didingi šios žavios giesmės treliai. Greta šio atgimimo himno ir pražydusios gamtos margaspalvio vainiko Minijos pakrantėse aptiksime nemažai liūdesio ir gedulo pėdsakų…. Ši baisi žmonjos rykštė yra maras, kuris nusinešė daug vietinių gyventojų gyvybių…

Nelaukiami atėjo lemtingi 1709 – 1711 juodojo maro metai, pasiglemžę tūkstančius įvairaus amžiaus žemdirbių gyvybių, nes niekas nežinojo, kaip reikia apsisaugoti nuo negailestingos, juodos negandos, o tąsyk ir jokios pagalbos nebuvo. Bėgo amžiai, pasimiršo skausmas, ir kukliose, apleistose kapinaitėse suvešėjo išlakūs Lietuvos žemės galiūnai – ąžuolai. Tai jų gilios, galingos šaknys sugėrė nelaimingųjų kūnus ir kraują, o ąžuolai vis kilo aukštyn ir tiesė savo neįveikiamas, stiprias rankas į saulę, į dangaus mėlynę, galynėjosi su Perkūno dievaičio žaibais. Medžiai, pasipuošę savo šakų žaluma, ošė, tarsi giedodami prabėgusių amžių skaudžią giesmę, nes žiloje senovėje buvo šventai tikima, jog visi, išėję į Anapilį, apsigyvena šventuose ąžuolynuose.

…Ne per toliausiai nuo kelio, laukų apsuptyje, pastebėjome nedidelę žole apžėlusią salą, dar keletą stovinčių kryžių, palinkusių nuo laiko naštos, kurie parodė, kur rekėtų sukti, norint patekti į Kvietinių kaimo maro kapinaites. Praeityje jos, matyt, dar buvo lankomos ir šiek tiek prižiūrimos, nes matėsi apgriuvusios tvoros ir vartų likučiai bei visai neblogai išsilaikę apsamanoję mediniai kryžiai. Apie maro kapines jaunimas buvo girdėjęs daug šiurpių pasakojimų. Todėl jas tikintieji aptvėrė tvora, kad joks besiganantis gyvulys nepatektų į šią aplinką ir nepradėtų nuo kapų rupšnoti žolę. Bijota, kad karvės su šiltu pieneliu neperneštų maro mikrobų, kurie buvo atrasti tik 1894 metais.

Bendras vaizdas buvo liūdnas, nes kapų kauburėliai buvo padengti storu samanų sluoksniu ir apaugę niekada nešienaujama, aukšta žole. Žmogaus ranka prie šių palaidojimo vietų tikriausiai niekados nebuvo prisilietusi, nes taip pat buvo bijoma, kad per sužeistos rankos odos žaizdelę nepatektų į organizmą mirtį nešantys mikrobai. Pastovėję prie buvusių vartų liekanų, toliau į pačią kapinių teritoriją vaikinai dėl suprantamų priežasčių nedrįso įžengti, nes visgi baugino ši žmonijos rykštė. Dar kartą atidžiai apžiūrėję aplinką, suklupo žolyne ant kelių, persižegnojo ir už mirusiųjų vėles ėmė kalbėti maldas, o pabaigoje visi kartu garsiai sukalbėjo:

Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje.“